Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 
PANOVIETIS

Informacinis leidinys
2008 Nr.1

Panoviams - 235 metai

senas_kaimas.jpg Panoviai - nedidelis kaimelis, prisiglaudęs Šešupės ir Novos upių santakoje, jau skaičiuoja savo  235 - uosius gyvenimo metus. Daug vandens nuo to laiko, kai čia įsikūrė pirmieji gyventojai, nutekėjo upe, daug įvairių atsitikimų ir nuotykių patyrė Panoviuose gyvenę žmonės - vestuvės, krikštynos, laidotuvės buvo kasdieninio gyvenimo palydovai, karai ir pokario kovos taip pat neaplenkė kaimo. Ilga ir įdomi jo istorija. Šiandien, vedini ,,Panoviečio", prisiminkime tai, kas buvo geriausia ir gražiausia, pasidžiaukime gražia gamta ir sutvarkyta kaimo aplinka, o svarbiausia - žmonėmis, darbščiais, skubančiais nelaimėliui į pagalbą, besirūpinančiais savo kaimo gerove.

Švietimas Panovių krašte

Mūsų Panoviai visais laikais buvo kieno nors pakraštys: ar tai carinės imperijos, ar Lietuvos Respublikos, o dabar  - Europos Sąjungos. Visada toli nuo didelių miestų, gerų kelių. Jeigu ūkio vystymuisi teigiamos įtakos turėjo turtingesni vakarų kaimynai, tai švietimu mažai kas rūpinosi. Mūsų krašte tik 1922 m. įkurtos pradžios mokyklos, ir tai ne Panoviuose. Čia pradinė mokykla privačiame name veikė tik 1939-1941 m. , todėl panoviečių vaikai po 2-3 km kasdien klampojo į kaimynines mokyklas Jundiluose, Rukšniuose.

Dabartinė pagrindinė mokykla turi Panovių vardą, nors niekada nebuvo Panoviuose. Jos ištakos Pliorišiuose, o dabartinis adresas - Žaltynai, tačiau čia mokosi Panovių vaikai, todėl mokykla yra Panovių bendruomenės dalis.

Mūsų mokykla savo amžių skaičiuoja nuo 1945 m., kai buvo įkurta pradinė mokykla Pliorišiuose, kuri nuo 1952 m. palaipsniui virsta septynmete, vėliau aštuonmete, devynmete, pagaliau pagrindine su 10 klasių. Pliorišiuose darbo sąlygos buvo sunkios: ankštos patalpos, kelių beveik nėra, mokytojams nėra kur gyventi, apie elektrą, telefoną net nesvajojome. Ir tokiom sąlygom ir mokytojai, ir mokiniai dirbo, stengėsi, dalyvavo mokyklos ir rajono renginiuose, ir pavykdavo visai neblogai.

Padėtis pasikeitė 1964 m., kai gavome naujas (dabartines) patalpas. Buvo netoli gyvenvietės, erdvu, šviesu, tik šaltoka. Mokinių skaičius palaipsniui didėjo. Daugiausiai mokinių turėjome 1972-1975 m., tada mokslo metus baigdavo apie 130-140 mokinių - beveik dvigubai daugiau negu dabar.

Dauguma mokytojų čia dirba arba dirbo ilgus metus, todėl ir mokslo rezultatai neblogi - niekada mūsų mokiniais nesiskundė kaimyninės vidurinės mokyklos, kai ten į aukštesnes klases tęsti mokslo nueidavo mūsų mokiniai. Gana daug panoviečių vaikų baigę aukštuosius mokslus.

Per visą mokyklos istoriją vadovais dirbo S. Kudirka, V. Šyvokaitė, A. Šačkuvienė, A. Bergerienė, G. Šnirpūnienė. Kiekvienas vadovas stengėsi vykdyti tuometinius reikalavimus, gerinti mokymosi sąlygas. Daug gražių darbų mokyklos sąlygų gerinimui nuveikė dabartinės direktorės vadovaujamas kolektyvas.

Gaila, kad Panovių mokykla netenka savarankiškumo, ji tampa Kudirkos Naumiesčio gimnazijos skyriumi, būsime priklausomi nuo jos, nors, aišku, mokytojai dirbs nuoširdžiai kaip visada, ves mūsų vaikus mokslo keliais. Sėkmės jiems ir jų auklėtiniams!

Aldona Bergerienė


Būkime kartu

ter.jpgPer paskutinius penkerius metus Panovių laisvalaikio salėje vyko daug įvairių renginių. Nemažai premjerų paruošė ,,Ožkinės" kaimo teatras. Kaimo ir ne tik kaimo bendruomenei parodyta G. Mareckaitės ,,Penkios mylimos", K. Sajos ,,Kepurė dega", A. Griciaus ,,Ach, ta garbė", sceninės miniatiūros ,,Auksinis kiaušinis", ,,Pagirios", ,,Rimtas ligonis". Visi kartu - darželinukai, moksleiviai ir suaugusieji - švenčiame Užgavėnes, Jonines, Naujuosius metus. Paminėti kraštiečių tautodailininko Simano Kudirkos, profesorės, humanitarinių mokslų daktarės Giedrės Čepaitienės, AB Vilniaus paukštyno generalinio direktoriaus Vytauto Tėvelio garbingi jubiliejai. Ne kartą renginiuose dalyvavo Slavikų kaimo kapela, Paluobių kaimo teatras, Kudirkos Naumiesčio kultūros centro artistai, vilkaviškiečių klubas ,,Rudenėlis".

Jau beveik penkiolika metų organizuojamas Vaikų gynimo dienos paminėjimas, aktyviai dirba ir po keletą naujų programų per metus paruošia vaikų folklorinis ansamblis, aktyviai dalyvaujantis ir rajoniniuose renginiuose. Malonią staigmeną šiemet pateikė jaunimas, paruošęs ir su pasisekimu parodęs realybės šou ,,Tikrieji lietuviai". Greitai penkmetį švęs liaudies buities muziejėlis ,,Praeities klėtelė‘‘, mielai lankomas svečių ir jaunimo.

Labai mylime ir gerbiame tuos žmones, kurie lanko Panovių laisvalaikio salės renginius. Visada Jūsų lauksime.

Teresė Durstinienė, Ingrida Rindzevičienė


Žemės ūkis

1948-1949 m. Panovių krašte prasidėjo masinė kolektyvizacija. 1948 m. rugpjūčio mėn. iš Gyliškių, Jundilų, Totorviečių, Kaupiškių, Apirbiškių ir Vaišvilų kaimų buvo sukurtas pirmasis krašte Gegužės 1-osios kolūkis. 1949 m. pavasarį iš Kaukakalnių, Pliorišių ir Panovių kaimų sukurtas profsąjungų veikėjo Šverniko vardu pavadintas kolūkis, o Gustainiškių, Bukšnių, Braškių, Tarpučių, Klepų, Demšių kaimai sudarė Kalinino kolūkio teritoriją.

Pirmieji smulkūs kolūkiai gyvavo neilgai. Šverniko kolūkis jau 1950 m. pabaigoje kartu su Švyturiu (Juškakaimis) prijungtas prie Šilgalių kolūkio. Tuo metu jau ėmė kurtis Lauksargių tarybinis ūkis, kurio centras buvo Tauragės rajone, tarp jų dar buvo Šilgalių ir Slavikų kolūkiai. Šilgalių kolūkis nenorėjo išleisti savo narių, o visi norėjo dirbti būtent tarybiniame ūkyje, nes ten už darbą gaudavo grynus pinigus, o kolūkyje dirbo už dyką. Į tarybinį ūkį atėjo daugiau mokytų raštingų žmonių, kitaip nei kolūkyje, kur daugelis buvo neraštingi. Už darbą jau buvo mokama apie 10 rublių per dieną (iki pinigų reformos). 1953 m. nuo Lauksargių t.ū. atskyrė Kidulių tarybinį ūkį. Labai trumpam mūsų kaimai buvo prijungti prie Šapalų t.ū., bet vėliau priskyrė Kiduliams. Šiam ūkiui priklausė ir Išdagai, nors tarpe jų buvo Sintautų kolūkis.

1957 m. spalio 14 d. LTSR žemės ūkio ministro pavaduotojas J. Kriaučiūnas pasirašė įsakymą dėl Kidulių tarybinio ūkio padalinimo į du ūkius pagal administracinių rajonų ribas. Žemės, buvusios Kudirkos Naumiesčio rajono ribose, perduotos naujai steigiamam Šešupės tarybiniam ūkiui. Nors pagal įsakymą turtas turėjo būti padalintas ir direktorius paskirtas iki lapkričio 1 d., bet Jonas Daukša, ŽŪA auklėtinis, darbą pradėjo tik 1958 m. sausio 1 d. Niekas nenorėjo lįsti į šį užkampį, atvažiuodavo ir pabėgdavo.

Atvykęs J. Daukša rado ūkio centre dvi apleistas sodybas ( Frenkelynę ir Baltrušaitynę) bei du Kidulių tarybinio ūkio laikais pastatytus daugiabučius namus. Sausio 20 d. atvyko vyr. buhalteris Stepas Tamošiūnas, pradėtos atidarinėti sąskaitos. Tik sausio pabaigoje buvo galutinai perimtas visas turtas už 3 400 000 rub. (senais pinigais). Atvyko vyr. agronomas Vladas Puškorius, vyr. zootechnikė Stasė Ožiūnienė, vyr. inžinierius Maskoliūnas ir kiti. Visi jie kartu su J. Daukša laikinai apsigyveno Frenkelynėje. V. Puškorių vėliau pakeitė vyr. agronomė         Atvykęs J. Daukša rado ūkio centre dvi apleistas sodybas ( Frenkelynę ir Baltrušaitynę) bei du Kidulių tarybinio ūkio laikais pastatytus daugiabučius namus. Sausio 20 d. atvyko vyr. buhalteris Stepas Tamošiūnas, pradėtos atidarinėti sąskaitos. Tik sausio pabaigoje buvo galutinai perimtas visas turtas už 3 400 000 rub. (senais pinigais). Atvyko vyr. agronomas Vladas Puškorius, vyr. zootechnikė Stasė Ožiūnienė, vyr. inžinierius Maskoliūnas ir kiti. Visi jie kartu su J. Daukša laikinai apsigyveno Frenkelynėje. V. Puškorių vėliau pakeitė vyr. agronomė        I. Daukšienė, inžinierių - Leonas Vaškelis.

Ūkis gavo 540 gyvulių, iš jų 111 karvių, senų, išrinktų iš visų Kidulių ūkio skyrių. Pašarų turėjo tik žieminius šiaudus, teko skolintis iš Pašešupio kolūkio.

1958-04-01 prijungtas dar silpnesnis Gegužės 1-osios kolūkis. Ūkio teritorija padalinta  į 6 skyrius.

Per pirmąjį tarybinio ūkio gyvavimo dešimtmetį 2,4 karto išaugo galvijų, tarp jų ir karvių skaičius, 1,5 karto - kiaulių skaičius. Gyvulių priežiūra patikėta veterinarijos darbuotojams, vadovaujamiems vet. felčerio P. Kundroto. Nuo 1965 m. dirbo vyr. zootechnikas Z. Danilevičius.

Grūdinių kultūrų derliai 1958-1967 m. išaugo nuo 8 iki 20 cnt/ha. Bulvių, pašarinių runkelių derlingumas padidėjo dvigubai. 1964 m. pradėti auginti cukriniai runkeliai.

Metraštyje minimi geriausi laukininkystės darbuotojai: P. Palukaitis,         P. Žebrauskas, M. Lažauninkienė, J. Šiaulaitis, skyrių valdytojai J. Gustainis ir    J. Šačkus.

Ūkyje buvo 45 įvairių markių traktoriai, 7 grūdinių javų kombainai, 4 cukrinių runkelių nuėmimo kombainai. 1966 m. ūkis gavo autobusą PAZ 652, turėjo 24 automašinas.

Keitėsi ir gyventojų buitis. Pirmoji parduotuvė atidaryta 1958 m. O. Dailidienės name Žaltynų kaime. 1962 m. pradinė mokykla perkelta į būsimojo darželio pastatą, standartinį namuką užleido parduotuvei. 1972 m. pastatyta didelė parduotuvė ir valgykla. Iki tol valgykla veikė Frenkelynėje, greta pradėtos užstatyti gatvės pirmajame name.

Vaikų darželis pradėjo veikti 1964 m. Tais pačiais metais į Žaltynuose prie apylinkės pastato pristatytą mokyklą persikėlė visos mokyklos klasės ir iš Panovių, ir iš Pliorišių. Medicinos punktas iš pradžių veikė pas Sepetką Vaišvilų kaime, po to perkeltas į daugiabutį namą Panoviuose prie vaikų darželio. 1972 m. atidarius naują parduotuvę, į buvusias patalpas perkelta ambulatorija, čia buvusi apie 20 metų, po to parduota ir nugriauta.

1967 m. jau kursavo maršrutinis autobusas į Šakius. Meno saviveiklininkai pradėjo dirbti dar neturėdami patalpų, o kultūros namai pastatyti 1959 m. Vadovaujant mokytojui S.Kudirkai, per dešimtmetį pastatyta 13 dramos veikalų. Tarp aktyviausių saviveiklininkų minimi N.ir J. Jucaičiai, O. ir S. Kudirkai, A. Šačkuvienė, I. ir J. Daukšai.

Antrąjį ūkio gyvavimo dešimtmetį, dar tebevadovaujant J.Daukšai, nyko kaimai, sodybos, plėtėsi gyvenvietės. Sustambinti skyriai: vietoj šešių liko tik du: Panovių ir Turčinų, turintys po 200 ha.

Kadangi Panoviai tapo centrine tarybinio ūkio gyvenviete, prasidėjo spartus jų augimas. 1979 m. prie parduotuvės išaugo „baltmūris", iki to laiko Panoviuose pastatyta nemažai privačių gyvenamųjų namų, išaugo gyventojų skaičius. 1978 m. pradėti eksploatuoti vandens valymo įrengimai Panoviuose, vadinami Bamu, nes jų statyba sutapo su garsios magistralės statyba. Kitas Panovių plėtros etapas - 9-asis dešimtmetis. Buvusio tarybinio ūkio vaismedžių sodo vietoje nuo 1984 iki 1986 m. išaugo 15 mūrinių ir Alytaus gamybos skydinių namų. Šis mikrorajonas Panoviuose tebevadinamas Sodu.

Nugriovus prieškarinį Frenkelynės namą, čia pastatytas erdvus 4-butis gyvenamasis namas, o Panoviuose tuomet beliko vienintelis dar XIX a. menantis gyvenamasis namas - buv. Povilaičių sodyboje, kur dabar gyvena palikuonys - Zigmo Austinsko šeima.

1989 m., minint choreografo, Valstybinės premijos laureato, ilgamečio „Lietuvos" ansamblio vadovo Juozo Lingio, gimusio 1919-01-01 Gyliškių kaime, 70-ąsias metines, jo gimtuosiuose Gyliškiuose ir Panoviuose atidengti atminimo koplytstulpiai.

1991 m. atiduotas naudoti kol kas paskutinis visuomeninės paskirties pastatas, kuriame sutilpo mokyklos pradinės klasės, vaikų darželis, medicinos punktas.

Pučiant persitvarkymo vėjams, ūkyje sukurti kooperatyvai. 1990-02-22 ūkis perorganizuotas į Šešupės kolūkį (pirmininkas - B.Vainius), bet jo gyvavimas jau buvo trumpas. 1992 m. balandžio mėn. Šešupės kolūkis iširo, vietoj jo sukurtos 9 žemės ūkio bendrovės. 1997-1998 m. bendrovės bankrutavo, žmonės išsidalino dar likusį turtą už pajus ir išsiskirstė kas sau ieškoti duonos.

Bernardinas Vainius

Žmonės apie Panovius

Panoviai nuo seno garsūs savo darbščiais, kūrybingais, iniciatyviais žmonėmis. Argi ne jų dėka čia akį traukia derlingi javų laukai, klesti verslas, gražėja gyvenamoji aplinka? Argi ne jų dėka gyvenvietė šiemet nominuota tarp gražiausiųjų rajone? Argi ne jų dėka kuriamos bei puoselėjamos bendruomeniškumo tradicijos Šakių krašte ir už jo ribų? Argi ne jų dėka tebegyvuoja nuostabiame gamtos kampelyje įsikūrusi mokykla, o į savo premjeras kasmet pakviečia seniausias rajone saviveiklinis kaimo teatras „Ožkinė"?

Gražių darbų sąrašą galima būtų tęsti, bet  235-jų Panovių kaimo paminėjimo metinių proga svarbiau palinkėti tęsti pradėtus darbus ir, be abejo, planuoti naujus. Norimų rezultatų pasieksime tik sutartinai darbuodamiesi krašto gerovei, nenuleisdami rankų ir įveikdami kelyje pasitaikančius  sunkumus.

Meras Juozas Bertašius

◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊

Su Panovių krašto žmonėmis pažįstama ir bendrauju jau 40 metų. Tai nemažas laiko tarpas. Visada džiaugiausi ir stebėjausi  panoviečiais, jų darbštumu, nuoširdumu, išradingumu, meile savo kraštui.

Jūsų bendruomenėje gyvena ir dirba daug gabių, kūrybingų žmonių, todėl ir klesti Panoviai. Ir šiandien gėriuosi Jūsų bendruomene, kuri ir džiaugsme, ir bėdoje mato kiekvieną savo kaimo žmogų. Jūs kaip viena šeima, taip sako ir Joanos parašyti Panovių kaimo himno žodžiai:

...Čia gyvenam seniai,

Čia užaugo vaikai.

Mums Panoviai mieli,

Lyg šeima mes visi.

Ir džiaugsme, ir varge

Visada mes drauge.

Draugo ranką jauti,

To pamiršt negali...

Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje tai šauniausia bendruomenė. Iš Jūsų, panoviečių, mums, naumiestiečiams, reikia daug mokytis.

Mieli Panovių kaimo žmonės, sveikinu Jus visus kaimo 235 metų sukakties proga, linkiu didelės sėkmės, įgyvendinant visus sumanymus, vykdant projektus.

Kiekvienas neškite po mažą kruopelytę meilės į dydįjį savo kaimo aruodą.

Sėkmės Jums.

Julija Sederevičienė

◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊

Kas man yra Panoviai? Pirmiausia - tėviškė, baltuojantis beržynas ir tokia rami, nors neretai stipri, Šešupės vaga... Tai tvarkingos sodybos ir tokie pat jų šeimininkai. Ir iki krautuvės moteriškės eis ne bet kaip, o būtinai pasipuošusios. Mano kaimo žmonės gal kiek atsargūs, nesiveržiantys stačia galva į kokias nors naujoves, bet svarstantys ir tik po to nusprendžiantys. Bet jei jau ką nutaria, tai ir padaro. Gal todėl šitais žmonėmis visada gali pasitikėti. Taip norėtųsi, kad jiems, likusiems gimtinėje, būtų gera ir miela gyventi, kad jų kiemuose krykštautų vaikai ir šypsotųsi laimingos mamos...

Giedrė Kudirkaitė-Čepaitienė

◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊

Gražusis Panovių kaimas - mano jaunystės žemė, kvepianti svaigiais pavasariais, rasotais alyviniais obuoliais, viliojanti Šešupės vėsa, spindinti šerkšno sidabru: šitas kaimas - daugybės puikių žmonių, mokančių ir padėti, ir paguosti, ir gražiai pasilinksminti, kraštas. Čia visada gera sugrįžti, apkabinti gerumą dalijusius, nuoširdumu spindėjusius.

Būkit laimingi! Garsėkite gražiais darbais, prasmingais gyvenimais.

Jūsų Elvyra Valaitienė

Panoviai - mano gimtinė. Aš čia praleidau visą gyvenimą. Man labai patinka aplinka: kalneliai, upės, miškeliai. Negalėčiau gyventi lygumose be upių.Gerai pažįstu žmones. Jie visi sąžiningi, darbštūs, teisingi ir pragyvena iš savo sunkaus darbo, gražiai tvarko sodybas.

Linkiu gražių dienų visiems - senesniesiems sveikatos, jaunesniems sėkmės darbuose, vaikams moksle.

Justinas Albinas Bergeris

◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊

Panoviai - tai vienas iš gražiausių kaimų savo žaluma, tvarkingumu.

Gyventojai turėtų būti aktyvesni, nesukrauti darbų vienam žmogui. Kiekvienas turi jaustis kaime kaip šeimininkas ir nesitikėti tik kitų pagalbos. Ką gali padaryti pats, kam laukti, kol tą darbą padarys kiti?

Valdas Lozoraitis

◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊

Gimiau, užaugau ir gyvenu šiame kaime. Niekada nesigailėjau, kad čia likau. Turėjau daug progų iš čia ,,emigruoti", tačiau visada nugalėdavo nuojauta, kad čia saugiausia man ir mano šeimai.

Žmonės čia darbštūs, sąžiningi, geri, bet atsargūs, į naujakurius žiūri tarsi pro padidinimo stiklą. Reikia daugybės metų, kad užsitarnautum jų pasitikėjimą.

Labai tikiuosi, kad nereikės kelti sparnų ir kada nors palikti gimtąjį lizdą. Panoviai - nykstantis kaimas, tačiau kai matau šokantį, dainuojantį ar vaidinantį jaunimą, visada sieloj gera.

Pažįstu čia kiekvieną žmogų, dirbu mėgstamą darbą, auginu vaikus, kuriu ateitį ir jaučiuosi tarsi namie - čia iš tikrųjų ir yra mano gimtieji namai.

Ingrida Rindzevičienė

◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊  ◊

Gal būt Panovių kaimas daugeliui reiškia tik mažą Suvalkijos kaimelį, tačiau man tai brangiausia vieta, kviečianti sugrįžti, pasigrožėti ir pasidžiaugti besikeičiančiu gyvenvietės veidu. Po ilgo nebuvimo Panoviuose į namus visuomet grįžtu pagrindine gyvenvietės gatve, kad sušilčiau nuo taip pasiilgtų kelio vingių, medžių alėjos, žaliuojančio ar apsnigto parko. Džiugu matyti, jog kaimo bendruomenė aktyviai veikia rūpindamasi savo nariais. Nuo vaikystės giliai širdyje žinojau, kad mūsų kaimas nuo kitų skiriasi tuo, jog esam tarsi viena didelė šeima, kuri vienaip ar kitaip visuomet pasirūpina savo bendruomenės nariais.

Vilma Gylytė