Istorija

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi

Panovių kaimo istorija

 

Panoviai ir aplinkiniai kaimai, įsikūrę prie Šešupės, Aukspirtos, Novos ir Pentos upių, yra pietvakariniame Lietuvos pakraštyje, pasienyje su Kaliningrado sritimi (buv. Rytprūsiai). Nuo 1867 m.- tai Zanavykijos vakarinė dalis. Tais metais vakarinė Marijampolės apskrities dalis buvo atskirta ir įkurta nauja Vladislavovo (Naumiesčio) apskritis. Su jos įkūrimu siejama Zanavykijos istorinė- geografinė sąvoka. Rytiniame naujos apskrities pakraštyje dar XVIII a. pabaigoje, t.y. maždaug tu kai užfiksuoti duomenys apie Oškinės (Panovių) kaimą, atsirado Naujienos kaimas, kurį rusai vadino Novoje. Žmonės, perėmę šį pavadinimą, ėmė vadinti kaimą Novyna, o vėliau sutrumpino į Novą. Taip Lekėčių valsčiaus pakraštyje atsirado Novos kaimas, pro kurį anaiptol neteka to paties pavadinimo upė, plukdanti savo vandenis per Zanavykijos centrą. Dėl šios priežasties Zanavykijos vardo kildinimas nuo upės pavadinimo ( “za Novoj”, užnovietis) yra klaidingas. Šios sąvokos atsiradimas sietinas su tuo, kad 1867 m. sukūrus  naują Vladislavovo apskritį, jai buvo priskirtos už Novos kaimo esančios gyvenvietės. Todėl išvesta buvusi Lekėčių valsčiaus riba, tyrinėtojų B. ir V. Aleknavičių teigimu, pagrįstai turi būti laikoma Zanavykų pradžia.Kaip ir visos Lietuvos, taip ir zanavykų krašto apgyvendinimo pradmenų reikia ieškoti poledynmetyje, kada Lietuvą užkloję ledynai pasitraukė, atšilus orams ištirpo. Pirmieji žmonės, įkėlę koją į šį kraštą ne vėliau kaip prieš 13000 metų, mokslininkų įvardinami kaip paleolito pabaigos vėlyvosios Pabaltijo madleninės kultūros fazės žmonės. Kad Sintautų apylinkėse, kurioms galima priskirta ir Panovių bei gretimus pašešupio kaimus, gyveno žmonės jau mezolite (8000- 4000 m.pr.Kr.), liudija radiniai: raginiai ietigaliai, aptikti Juniškių (Sintautų vls.) durpyne, kaulinis ietigalis, rastas Užpjauniuose (Kudirkos Naumiesčio vls.), kuris buvęs padarytas iš perpus perskelto elnio blauzdikaulio. Aptiktas Pijaunio pelkėse, 2,5 metro gilumoje. Kaip teigiama Jono Puzino darbe “Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys”, išleistame Kaune 1938 m.,  mezolitinių radinių ne tiek daug, gausiau randama Prūsų žemėje, Vilkaviškio, Marijampolės ir Kauno srityse. Žymiai gausesni naujojo akmens amžiaus paminklai Šešupės pakrantėje. Palyginus nedidelėje atkarpoje nuo Kudirkos Naumiesčio iki Slavikų aptikta 15 akmens amžiaus dirbinių radimviečių.Vien vaizdinguose Gluobių šilo pakraščiuose aptikti net šešių akmens amžiaus gyvenviečių pėdsakai. Apie krašto apgyvendinimą priešistoriniu laikotarpiu byloja Turčinų senkapis, o geležies amžiuje iškilo ant Šešupės kranto stūksantis Ročkų (Turčinų) ir spėjamas Klepų piliakalnis ant Novos kranto. 1934 m. kasinėjant Ročkų (Turčinų) piliakalnį, rasti 4 XVI a. žmonių kapai. Į šiaurės vakarus nuo piliakalnio, už griovio, yra senosios gyvenvietės liekanų, kuriose rasta lipdytinės gruoblėtosios keramikos. Piliakalnis naudotas I tūkstantmetyje, t.y. geležies amžiuje. Kuri baltų gentis gyveno Zanavykuose geležies amžiuje ir ankstyvosios istorijos prieangyje? Archeologas J.Puzinas daro prielaidą, kad ankstyvieji gyventojai buvę sūduviai arba jotvingiai, kuriuos XIII a. ištiko prūsų likimas. Vokiečių ordino kronininkas P.Duisburgietis karinguosius sūduvius arba jotvingius laikė stipriausia ir gausiausia gentimi, kuri dingo iš istorijos akiračio: atsidūrę slavų valdžioje suslavėjo, o patekę į Lietuvos valstybės ribas- susiliejo su lietuviais. XIV a. dėl kryžiuočių invazijos ištuštėjusi Sūduva užaugo giriomis. XV a. po Melno taikos (1422 m.) šioje vietoje “ant žalios šaknies” ėmė kurtis gyvenvietės: buvo kertami miškai, statomi būstai. Istoriniais duomenimis, dar XVI a. pradžioje Šešupė tekėjo per dideles ir sunkiai pereinamas  girias. Kolonizuojant Sūduvą, pašešupiuose, kaip lengvai pasiekiamose patogiose vietose, kūrėsi pirmieji kaimai ir dvarai.  Pašešupio kaimų gyventojai smarkiai kirto miškus, o medieną plukdė Šešupe, toliau Nemunu į užsienį. Iškirstose vietose kūrėsi nauji kaimai, gausėjo gyventojų. Šešupė buvo ir patogi susisiekimo priemonė. Dar XVIII a. pirmojoje pusėje tarp pašešupio kaimų ir Kauno bei Prienų tiesioginio susisiekimo nebuvo. Tarp minimų vietovių tęsėsi tankios, sunkiai pereinamos girios, kuriose buvo nemažai klampių balų ir raistų. Per tuos miškus tiek raitam, tiek važiuotam prasiskverbti buvo neįmanoma. Pirmieji kaimai paprūsėje ėmė dygti karalienei Bonai kolonizuojant šias žemes. 1561 metais palei sieną ėjo visa juosta kaimų nuo Jurbarko iki Kibeikių, esančių į pietus nuo Virbalio, tarp kurių minimi Rukšniai, Bajoraičiai,  Turčinaičiai, Glenobiai, Meištaičiai. Šiose vietose kūrėsi dar du kaimai- Suntautaičiai ir Tauralgiai. Iš Sintautų 1697-1707 metų bažnyčios metrikų yra žinoma, kad Sintautų parapijai tarp kitų kaimų priklausė ir  Bukšniai, Demšiai, Jundilai, Kiaulupiai, Kirmiškiai, Klepai, Kuodžiai,  Pusdešriai, Sintautai, Šilgaliai. Iki 1773 m. Sintautų parapijoje įsikūrė nauji kaimai: Barandai, Braškiai, Kaupiškiai,  Oškinė, Šunkariai, Tarpučiai, Totorviečiai. Taigi, 1773 metai- pirmasis Panovių kaimo paminėjimas. Tiesa, minimas jis kaip Oškinė (ar Ožkinė). Senųjų Panovių gyventojų nuomone, šis pavadinimas galėjęs būti susijęs su ožkų gausa. Iš tiesų, šis pavadinimas oficialiai naudotas palyginus neilgai, jau XIX a. vidurio Virbalio muitinės plane kaimas pažymėtas vardu, artimu Panoviams- Ponovi. Šaltiniai liudija, kad kaimas įsikūrė Sintautų parapijoje. Bet kaimas pakankamai toli ir nuo Sintautų, ir nuo kitų miestų bei bažnytkaimių. Matyt, todėl jo priklausymas vienai ar kitai parapijai dažnai keitėsi. 1773 m. Sintautų parapijos metrikuose minimi 7 kiemai. Kaip keitėsi Panovių gyventojų skaičius, matyti iš lentelės:Panovių gyventojų skaičius XIX a. pab.- XX a.pab.

 

Metai Gyventojų skaičius
1886 201
1923 166
1959 172
1970 301
1979 346
1986 353
1999 401

Pašešupio vaitystę skaudžiai palietė 1655 m. švedų kariuomenės žygis per Lenkijos- Lietuvos valstybę.  Numalšinus Tado Kosciuškos sukilimą, Lenkijos- Lietuvos valstybė 1795 m. buvo galutinai padalyta ir nustojo egzistuoti. Užnemunė atiteko Prūsijai ir įėjo į suformuotą iš naujai įgytų žemių  šios valstybės provinciją- Naująją Prūsiją. XVIII a. pačioje pabaigoje, tuojau po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, Prūsijos kartografų sudarytame žemėlapyje Naumiesčio apylinkėse jau nematyti miškų, tankiai pažymėta kaimų. Svarbu pabrėžti, kad tie kaimai gatviniai.  1807-06-25 Tilžėje pasirašius taikos sutartį tarp Prancūzijos imperatoriaus Napoleono ir Rusijos caro Aleksandro I, lietuviškoji Užnemunė kartu su visa Naująja Prūsija įjungta į prancūzų suformuotos Varšuvos kunigaikštystės sudėtį.  Marijampolės pavietas, kuriam priklausė ir Oškinė (Panoviai), kartu su visa lietuviškąja Užnemune įėjo į Lomžos departamentą. Į šiaurę nuo Kudirkos Naumiesčio esančiose vietovėse, skirtingai nei kitose Zanavykijos vietose, nemini Prancūzkapiai ar Napoleonkapiai.  Vadovaujantis B.Dundulio nuoroda, kad “į Rusiją einanti Napoleono armija Naumiesčio nesiekė”, tikėtina,  kad Panovių ir gretimų kaimų ši divizija tikrai nesiekė.  Nepalietė jų ir grįžtančios prancūzų armijos likučiai. Šaltiniuose neminimos ir 1830-1831 m. bei 1863-1864 m. sukilimų kovos Paprūsėje. Bet netiesioginių padarinių kraštui jie turėjo. Nesėkminga 1863 m. sukilimo baigtis, be to, 1867-1868 m. nederlius, dėl kurio lietuviškoje Užnemunėje kilo badas, nulėmė, kad 1867 m. pasklidus gandams apie laisvas Sibiro žemes, Marijampolės, Kalvarijos ir Vilkaviškio apskričių mažažemiai ūkininkai ir samdiniai ėmė reikalauti valdžios perkelti juos iždo lėšomis į Sibirą. Valdžia ėmė kovoti su tokiais reikalavimais; jai padėjo ir nauji gandai apie gerą gyvenimą ir gero uždarbio galimybę Amerikoje. Susidarė palanki situacija žemdirbiams emigruoti iš Marijampolės apskrities į užjūrį. Galima spėti, kad dėl šios priežasties XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje Panovių kaimo gyventojų skaičius ne tik neaugo, bet ir  sumažėjo (žr. lentelę). Carinės priespaudos, spaudos draudimo laikais dėl kontrabandos buvo labai sustiprinta pasienio apsauga. Panoviuose kardonas buvo prie vieškelio, šalia Novos tilto, kaip sakydavo, prie kriaušės. Taip pat čia buvusi užeiga, nes žmonės vadindavę tą vietą “traktierine”.Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jau  1914 m. rugpjūčio 15 d. rusai užėmė Širvintą ir įsiveržė gilyn į Vokietijos teritoriją, bet  rugsėjo 1 d. buvo priversti trauktis. Iki rugsėjo vidurio vokiečių valdžioje atsidūrė ir Panoviai bei aplinkiniai Paprūsės kaimai. 1914 m. rugsėjo 29 d. carinės Rusijos kariuomenė surengė kontrapuolimą. Išstūmus vokiečių kariuomenę iš Lietuvos, pradėjo grįžti išbėgioję gyventojai, o valdžios įstaigos ėmė surašinėti nuostolius. Pranešime apie gyventojams padarytus nuostolius teigiama, kad  Sintautų, Šakių ir Griškabūdžio valsčiuose sudegintų sodybų nebuvo. Taigi, galima manyti, kad karo pradžia žymesnių nuostolių Panoviams nepadarė. 1915 m. vasario pradžioje po sėkmingų kaizerinės kariuomenės kautynių Mozūrų ežerų rajone rusų kariuomenė buvo priversta trauktis iš Rytprūsių. Mūšių kanonada vėl artėjo prie Naumiesčio. Vasario 10 d. vokiečiai užėmė Slavikus ir tą naktį Naumiestį, o vasario 22 d.- Šakius ir Lukšius. Greičiausiai, tą pačią vasario 10-ąją vokiečių valdžioje atsidūrė ir Panoviai. Okupacinė valdžia suvaržė gyventojų judėjimą, įvedė pasus, gaudė vyrus darbams, uždėjo gyventojams duokles. Iš pradžių karinė, o vėliau ir sudaryta civilinė valdžia negailestingai plėšė ir terorizavo kraštą. Pasibaigus karui, 1918-02-16 nepriklausomybę paskelbusi Lietuva turėjo ginti savo laisvę. 1918 m. gruodžio mėn. savanoriu į Lietuvos kariuomenę išėjo Justinas Kuncaitis, gim. 1900 m., iš Žaltynų kaimo (apdovanotas Gedimino ordinu) ir Jonas Mačiulaitis, gim. 1899 m., iš Jundilų kaimo (apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu).1922 m. krašte įkurtos Braškių, Turčinų ir Šilgalių pradinės mokyklos. Nepriklausomybės metais veikė dabar jau uždarytos Totorviečių ir Pusdešrių mokyklos. Turčinų mokykla tuoj po karo veikusi Ročkų kaime, joje mokytojavo Augustinas Zubrickas iš Turčinėlių (Turčinų). Vėliau ji perkelta į Turčinų kaimą, kur veikė Vikšraičių sodyboje. Mokyklą lankė ir Žaltynų kaimo vaikai. Toliau nuo Turčinų, t.y. kitapus Novos gyvenantiems žaltyniškiams tekdavo į mokyklą eiti net Jundilus pas Mačiulaitį, kur ateidavo ir Kaukakalnių vaikai. Todėl 1939-1941 m. mokykla buvo atidaryta pas Baltrušaitį Panoviuose. Iki tol Panovių vaikai eidavo į mokyklą Rukšniuose pas Šukį. Mokytojai Bakai mokytojavo prie įvairių valdžių įvairiose mokyklose, buvo labai gerbiami ir vertinami. Dar 1918 m., tuoj po nepriklausomybės paskelbimo Naumiestyje ir Šakiuose buvo įkurtos pavasarininkų kuopos. Tai paskatino jau 1919 m. tokią kuopą įkurti Valakbūdyje. 1920 m. Zanavykijoje jau buvo 15 pavasarininkų kuopų. Valakbūdžio (Šunkarių) kuopa jungė Jundilų, Panovių, Gyliškių, Pusdešrių, Šunkarių kaimų jaunimą. Valakbūdžio (Šunkarių) kuopai yra vadovavęs kun. Vasiukevičius, mokytojai Saliamonas Vizgirda, Marija ir Vytautas Bakai. Turčinų kuopai vadovavo kunigai Žilinskas, Račiūnas. Žaltynų kuopai- kunigai Greblikas, Račiūnas, aktyvistė Antosė Kutaitė iš Apirbiškių km. Klepų kuopa jungė Klepų, Kasikėnų pavasarininkus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Panoviuose stovėjo 34 sodybos. Dauguma kaimo šeimų buvo lietuviai katalikai, 8 šeimos buvo Lietuvos vokiečiai, dauguma  lankę liuteronų bažnyčią Sudarge. Pilypas Volikovas buvo nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų kaime likęs rusas, priėmęs katalikybę. Ir katalikai, ir liuteronai kaime turėjo savo kapines. Katalikų kapinėse masiškai laidota iki Pirmojo pasaulinio karo. Apie 1939- 1940 m. Antosė Mockevičiūtė palaidojo vos gimusius ir mirusius dvynukus. Tai turėtų būti paskutinis palaidojimas. Liuteronų kapinėse paskutinis 1959 m. palaidotas Ramonaitis iš Žaltynų kaimo. 1940-06-15 Lietuva buvo okupuota Raudonosios armijos ir prievarta prijungta prie Sovietų Sąjungos. Prasidėjus Lietuvos sovietizacijai, tai palietė ir Panovius. Iš stambių ūkininkų atėmė žemes, palikdami 5-15 ha, ir dalino jas samdiniams, bežemiams. Didlaukiams uždėjo dideles duokles. Tai pasėjo nesantaiką kaime. Visi Panovių ir daugelis aplinkinių kaimų vokiečių repatrijavo į Vokietiją. Jų žemes ir turtą taip pat išdalino bežemiams, tiesa, už valdžiai priduotą turtą jie gavo šiokią tokią kompensaciją, dėl ko vėliau sugrįžę nebegalėjo jo atsiimti. Demskio namą valdžia nuvilko į Išganaičio vietą prie vieškelio ir įkūrė pasienio kordoną. Nepaisant SSRS ir Vokietijos 1939-09-28  “sienos ir draugystės sutarties”, valstybių siena buvo saugoma atidžiau negu anksčiau Lietuvos ir Vokietijos. Prie sienos padaryta 800 m. pločio negyvenama zona, gyventojai iš jos iškelti į vokietynes. 1941-06-14 į pirmuosius trėmimus pateko mokytojas Silvestras Bulota iš Pusdešrių kaimo. Jau antrosios sovietizacijos laikais 1948 m. iš Panovių išvežta Jakščio Jono šeima. Juozo ir Konstancijos Išganaičių  šeima buvo daugiavaikė, net apdovanota daugiavaikės motinos medaliu, todėl ilgai netrėmė, išvežti tik su paskutiniais 1951 m. Sūnus Vladas mirė Sibire. 1948 m. ištremta Vinco Račiūno iš Pliorišių šeima. Čia Sofija Račiūnaitė ištekėjo už tremtinio iš Panovių Jono Išganaičio. 1949 m. ištremta Zubricko šeima iš Pliorišių (jo namuose nuo 1945 m. veikė Šilgalių pradinė mokykla),  Simano Valčio šeima iš Kaukaklnių. Paskutiniai trėmimai palietė ir Pijaus Palukaičio iš Kasikėnų šeimą. 1941-06-22 prasidėjęs Vokietijos- SSRS karas ankstyvą rytą jau griaudėjo ir Panoviuose bei kituose pašešupio kaimuose. Vokiečiai per sieną vilkte persivilko pabūklus, lauko virtuves, o pasienio kaimuose surinko ūkininkų arklius ir labai greitai nužygiavo toliau. Rusų pasieniečiai labai greitai traukėsi, rimtesni susidūrimai įvyko tik Jundilų kaime ties Mekraičiu, daug vokiečių žuvo Turčinų kaime. Vokiečių okupacijos metais kaimo žmonės kortelių maistui negaudavo, tik druskai, cukrui. Muilą virdavo iš muilakmenio. Buvo uždėtos prievolės: vilnų, išmintų linų. Už jų įvykdymą gaudavom “taškų“, už kuriuos galėjai pirkti audinių. Batus paskirdavo seniūnas, buvo nusipirkt vienerius per keletą metų. Pjaunant kiaulę, reikėdavo priduoti odą, todėl žmonės slėpdavo, kad skerdžiasi kiaulę.  Į Šakius veždavo šiaudų, šieno, kraudavo į kūgius, nuo kiekvienos vištos per metus reikėdavo atiduoti 50 kiaušinių. Vokiečių okupacijos metais į Panovius grįžo repatrijavę Juliaus Frenkelio, išskyrus dukterį  Hertą Frenkelytę, Demskio, Suslovo Jurgio,  Galinio šeimos. 1944 m., artėjant frontui iš rytų, visi, išskyrus Jurgį Suslovą, vėl repatrijavo. Į vakarus pasitraukė Baltrušaičiai, Martišiai, Išganaičio Juozo (Poviliškio), Jurgio Dovydaičio šeimos. Bet dvi pastarosios buvo sugrąžintos atgal į Lietuvą. Visos lietuvių šeimos, artėjant frontui, buvo iševakuotos tolyn nuo pasienio. Vokiečiams traukiantis, bombarduodavo tiesiog ugnies juostom ir padeginėjo sodybas. Taip sudegė Jančovskių,Gendrikų, Bėkių, Kuncaičių sodybos, Kundrotų tvartas ir klėtis, Ramonaičių ūkiniai pastatai Žaltynų kaime. Panoviuose prie vieškelio sudegė Išganaičio Juozo, Būdininko Juozo, Martišiaus, Šindelmeizerio sodybos, prie Aukspirtos- Bergerio, Išganaičio (Motiejiškio), Galinio  ūkiniai pastatai. Sakalausko ir Neverausko namai išardyti į bunkerius. Visiškai sudegė Andriukaičio Jono,  Suslovo Jurgio,abiejų Blažaičių sodybos, sunyko Demskynė, buvo likęs tik tvartukas. Sudegė visi Vaičaičio Juozo pastatai, išskyrus klėtį. Jau 1944 m. vasarą frontas priartėjo prie Sintautų, sovietinė armija užėmė Sintautus ir jų apylinkes: Kasikėnus ir Demšius, o Apirbiškiuose, Žaltynuose, Panoviuose dar iki spalio mėn. buvo vokiečių kariuomenė. 1944 m. spalio mėn., kai frontas pasiekė pasienį, gyventojų čia nebebuvo, tik jam persiritus į Rytprūsių teritoriją, žmonės grįžo iš evakuacijos. Pirmieji pokario metai buvo skaudūs  karo pėdsakais. Kasikėnų kaime Grybino lauke vyrai  sunešė daugybę minų ir ruošėsi sprogdinti. Staiga nugriaudėjęs sprogimas nusinešė net kelias gyvybes: dviejų Apirbiškių Pusdešrio dukrų ,abiejų Grybinų iš Kasikėnų ir dviejų Grybinų vaikų. Liko tik vyresnieji Vitas ir Benas Grybinai, gyvenantys Totorviečiuose. 1944 m. Žaltynų kaime, užlipę ant vokiečių padėtų minų, žuvo Juozas ir Agota Meškaičiai, abiejų kojų neteko Antanina Kudirkaitė. Kartu su  antrąja  sovietine okupacija prasidėjo pokario kovos. Kaukakalnių apylinkės pirmininku tapo Albinas Kazlauskas, jo pavaduotojais- Kurakas ir Antanas Mockaitis, bet 1946 m. juos visus nušovė partizanai Jono Jakščio lauke. Pirmininku tapęs Juozas Martišius Sintautuose apskundė partizanus ir taip pat buvo nušautas. 1947 m. ankstyvą pava-sarį į Lietuvos partizanų gretas buvo priimtas 17 metų jaunuolis Pranciškus Jurgilas, kuris per 1947 m. Kalėdas Liepalotuose  įvykusį susidūrimą atsitiktinai išliko gyvas, perėjo kalėjimus bei lagerius ir tebegyvena Panoviuose.Kolektyvizacija Panovius palietė 1949 m., sukūrus Šverniko kolūkį. Bet tik po 1957 m., kai Panoviai tapo centrine Šešupės tarybinio ūkio gyvenviete, prasidėjo kaimo augimas ir plėtimasis, atvyko daug  jaunų žmonių. Prasidėjo naujas kaimo istorijos etapas, kurį dar mena daugelis dabartinių kaimo gyventojų.
Paimta iš laikraščio "Panovietis". Šis laikraštis buvo išleistas Panoviuose, 2003 vasara. 400 tiražu. Kol kas tai vienintelis buvo laikraščio leidimas. Šiuo laikraščiu buvo norėta paminėti Panovių 230-sias metines.